Tapkime Facebook draugėmis!
Pažadame konkursus, naudingus grožio ir mados patarimus, stiliaus idėjas ;)
Titulinis Straipsniai

Valgymo sutrikimai: tikra istorija

2011-08-17

Jau daugelis žino, kas per ligos anoreksija ir bulimija. Tai klastingos ligos, kurios kasmet nusineša nemažai gyvybių, sugriauna jaunų žmonių gyvenimus, skaudina aplink esančius artimuosius. Tai tarsi labirintas, kuriame žmogus pasiklysta ir nuolat bėga, tarsi vejamas kažko pikto, kažko tamsaus ir niūraus. O greičiausiai – nuo paties savęs. Ta baimė, sumišimas dar labai klaidina ir kelią atgal vis sunkiau atrasti.

Štai pateikiame vieną tikrą merginos istoriją, kuri, tikimės, privers kai kurias merginas ( gal net vaikinus ) susimąstyti.

„Anoreksiją keičia bulimija, o bulimiją - anoreksija. Užburtas ratas. Niekad nepasidaviau. Po pirmojo susirgimo pradėjau kovoti. Stojausi ant kojų ir vėl kritau, vėl stojausi ir vėl kritau. Kartais galvodavau, jog viskas - pasiduodu. Kaip bus taip. Tačiau visad atrasdavau jėgų stengtis toliau. Ne svoriai, ne apimtys svarbiausia buvo. Vidinė būsena. Kai užeina tas toks metas, kai nebesupranti, kas su tavimi darosi. Juk sunkiausia tai ir buvo ištverti, tą sumaištį, ta pragarą verdantį viduje. Ta kova prieš save atrodo beviltiška. Šiandien suvokiau, kad viskas, šakės - vėl prasideda. Ir reik skubiai užkirsti tam kelią.

Niekad neturėjau su kuo normaliai apie tai pakalbėti, nes kas dabar manimi patikėtų? Normali mergina, normalios apimtys, svoris ne per mažas, viskas gerai. Tačiau kaip įrodyti savo jausmus, kai artimieji to tiesiog nenori pripažinti, o tavo pagalbos šauksmas taip ir nuaidi kažkur toli, toli.. Išgirstu kažką panašaus į “Nenusišnekėk, viskas gerai su tavim” arba, pavyzdžiui, “ai, nu kiek galima, atsibodo man ta tema”.. Ir paprasčiausiai eilinį kartą lieku viena.

Nesu aš, žinoma, mirtina ligonė, na, kažkada buvau, bet viskas pasikeitė. Ir, kaip jau minėjau, svoris normalus, apimtys normalios. Viskas vietoj, nieko per mažai, gal kai ko netgi per daug. Tačiau galvelė užkimšta blogom mintim, mintys nenormalios ir pasaulio bei grožio suvokimas kartais pernelyg iškreiptas..

Viskas prasidėjo na gal 12 metų, gal 13 metų. Tada prasidėjo tie nervai tokie, kad aš stora, o mano dvi geriausios draugės lieknutės, aukštos ir t. t. O aš žema ir apvali, žinoma, tada ir tėtis nuolat “primindavo”, kad man negalima valgyt, nes aš pernelyg suapvalėjusi. Pradėjau sportuoti. Padėjo tas sportas kažkiek, žinoma.. Truputį ir mitybą žiūrėjau… Kol galų gale pradėjau nevalgyt. Kodėl? Nes pradėjau draugauti su vaikinu, kurio sesė man tapo autoritetu. Ji buvo vyresnė pora metų, buvo labai liekna, graži, mokėsi galima sakyti geriausiai mokykloj ir t.t, žodžiu, man ji atrodė visiška tobulybė. Taigi, kas mane prie to privedė.. Išvada: privedė tėvai ir netinkamas idealas. Nevalgydavau ištisas dienas nieko. Arba kokią duonos riekelę, o ant viršaus truputį pomidorų padažo ir svogūnų uždėdavau. Tai va, krito tas svoris.. krito.. Žiūrėk, jau nebėra 2 kg, jau 5 kg, jau 10 kg ir t. t…Naktim nemiegodavau, iki pat paryčių sėdėdavau ir žiūrėdavau į sieną, nes alkis neleisdavo užmigti. Pamenu tą lemtingą vasarą, kai buvome išvykę į gamtą (pati kulminacija buvo jau, kai buvau sulaukusi 15-16 metų).. Tai va, ten nusilpau visiškai.. Žodžiu, po kelių dienų išvykimo iš miesto aš jau nebegalėjau paeiti. Taip, taip, aš buvau visiškai bejėgė, nebepanešiau savęs ant kojų.. Tačiau po keleto savaičių pradėjau stotis ant kojų. Taigi, anoreksijai ateina pabaiga. Grasinimai daktarais, persikraustymas į kitą rajoną, perėjimas į kitą mokyklą, žodžiu, mano gyvenimas pasikeitė, aš pradėjau valgyti ir t.t. Bet kas iš to? Rijau aš nesveiką maistą, saldumynus ir t. t. , bandydavau išsivemti, tačiau man neišeidavo, dėl to tekdavo griebtis laisvinamųjų.

Laikui einant viskas aprimo. Po galbūt pusės metų įgavau formą, nebebuvau šakalys.

Bet, žinoma, vėliau pamačius, kad auga svoris man vėl pasidarė labai negera. Susiradau vaikiną ir po kelių mėnesių draugystės vėl prasidėjo badas. Vėl jokio maisto - nieko. Na šį laikotarpį praleidžiu - ir taip aišku, jog buvo sunku, nes skausmas turint tokių bėdų – begalinis.

Buvo ir bandymų nusižudyti ir visko buvo per visus tuos metus.. Beje, per pirmąjį sirgimo etapą buvau išgėrusi žiauriai stiprių raminamųjų su viltimi nebepabusti, bet.. Per antrąjį etapą taip pat visko buvo. Žodžiu, atėjo žiema, viena rytą atsikėlusi, apsirengiau, ėjau autis batus.. Tačiau netekau sąmonės. Prasidėjo traukuliai, teko kviesti greitąją. Ir kas dėl to kaltas? Ogi nevalgymas. Vėliau prasidėjo bulimija. Dar ir dabar nekenčiu savęs ir verkiu prieš veidrodį, tačiau.. nebesugebu nevalgyti, nuolat persivalgau kaip kokia nevykėlė. Jei ne draugas, tai jau seniai turbūt kaži kur gulėčiau(greičiausiai po žeme)..

Čia žinoma, dar ne viskas, nes visa ši istorija labai ilgai užsitęsė ir tęsiasi (6 metus ar gal daugiau?), tačiau, manau, kad šiam kartui pakaks. “

Dalintis:

Komentarai (1)

  • Jūsų vardas*
  • Jūsų komentaras*
* sauluze  2013-05-13
sveiki,
rasau bloga apie valgymo sutrikimus, sirgau apie 20 metu. Jei esate susidure su sia problema, kvieciu sveikti drauge
www.esudabar.wordpress.com

 

 

Sprendimas: UAB Interprekyba
© 2013 Grozioklubas.lt.