Lomi Lomi, havajietiškas žodis masažui, yra bendrinė sąvoka, reiškianti “spausti” arba “minkyti”, taikoma kiekvienam masažo tipui, kuris yra taikomas Havajuose. Išvertus pažodžiui, Lomi Lomi Nui reiškia “Didysis Masažas”. Yra daugybė kitų vardų šiam darbui: Havajiečių šventyklų darbas su kūnu (Anglų k. Bodywork), Šventyklų stiliaus Lomi Lomi ir Kahuna darbas su kūnu arba “Ke Ala Hoku” – kelias į žvaigždes. Kūrybinėje giesmėje Kumulipo havajiečiai atseka savo palikimą iki Plejadžių žvaigždyno. Kitais žodžiais tariant, havajiečiai mano, kad jų palikimas ir dauguma tolimų giminių yra atėję iš žvaigždžių. Iš tiesų kiekviena senovės kultūra – graikai, keltai, iraniečiai, kiniečiai, rytų indai, aborigenai ir senovės Amerikos indėnai, turi šventų istorijų apie Plejades.
Lomi Lomi Nui yra sukurtas pažadinti kūno ląstelinį intelektą: visą begalinę gamtos išmintį ir visą mūsų protėvių išmintį – iki pat žvaigždžių! Kai mes pradedame priartėti prie šios vietos, iš kur gamta natūraliai teka per mus, mes galime toliau perduoti šį nubudimą kitiems per darbą.
Lomi Lomi Nui iš tikrųjų yra protėvių dovana. Mes esame palaiminti, turėdami šią galimybę pasiūlyti šį nubudimo šokį kitai žmogiškai būtybei!
Lomi Lomi Nui masažo kilmė
Lomi Lomi Nui yra senovės havajiečių menas – ritualas, pagerbiantis kūno šventumą ir suteikiantis pagarbią erdvę jo išminčiai sužydėti. Pirmieji havajiečiai apie gilią išmintį, kurią mes laikome savo ląstelinėje kūno atmintyje, žinojo prieš tūkstančius metų, o modernaus pasaulio mokslininkai tik visai neseniai atrado DNR. Kūno išmintį pirmieji žemės gyventojai gerbė labiau, nei bet kokį proto procesą. Tai, kas priverčia plakti mūsų širdis, teka per mūsų venas ir praryja bei apdoroja bilijonus informacijos kąsnių kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, yra šis vidinis intelektas. Tai yra pati Gamta. Protėviai tikėjo, kad šis intelektas laiko galutinę mūsų pačios būtybės tiesą. Koks palengvėjimas žinoti, kad viskas, ko mums reikia, kad pajudėtume į kitą lygmenį, yra štai čia, ir visada čia buvo!
Senovės havajiečiai tikėjo, kad kūnas yra visuotinių tiesų saugotojas – “Kas aš esu?” “Kas/Koks yra Dievas?”, “Kokia yra Gyvenimo Prasmė?” Ši idėja gali kelti iššūkius tiems, kurie buvo užauginti vakarietiškose tradicijose. Suvokimas, kad šitas kūnas, į kurį mes buvome mokomi žiūrėti geriausiai, kaip į paprastą įrankį gyventi, laiko raktus mūsų dvasiniame ieškojime, reikalauja mąstymo išplėtimo. Havajiečių šamanai, kahuna, tikėjo, kad dvasia ir materija yra viena. Jie žinojo, kad nėra atskirties – dvasia yra surandama materijos viduryje ir todėl su ja turi būti elgiamasi su pagarba.
Šviesos Kūnas
Transformacija – yra gyvenimą keičiantis procesas, įaustas į senovės havajiečių išminties mokymus. Tai, ką mes šiandien vadiname “Dvasine Šviesa” ir “Dieviška Meile”, seniesiems žemės gyventojams buvo pažįstama per kūno stebuklą. Jų vidinė ir išorinė harmonija su tuo, kas juos supo, leido jiems priartėti prie Šviesos, kuri gyvena mūsų ląstelėse. Šiandien mokslas išmatavo vieną šios šviesos aspektą, kaip “biofotonus” – elektromagnetinių dažnių, kuriuose paleidžia kiekviena ląstelė, paketus. Senovės havajiečių Dieviška Meilė buvo suvokiama, kaip tyras priėmimas viso, kas yra mumyse, ir užuojauta viskam, kas egzistuoja.
Gilėjantis žinojimas apie šią Šviesą ir judėjimas Savęs Priėmimo ir Absoliučios Užuojautos link, yra procesas, kuris veda mus akis į akį susidurti su kiekvienu pasipriešinimu, kurį mes išmokome arba sukūrėme. Kai mes atsiveriame viskam, kas mes esame, mes išplečiame ryšį su Dvasia, kuri gyvena viduje, ir tampame savo pačių įrankiu transformacijai. Pasipriešinimas, modeliai, trauma, disbalansas ir liga yra transformuojama į vibraciją šio proceso alchemijoje. Senovės havajiečių kelias peržengia protą, dirbant tiesiogiai su Šviesa ir natūralia harmonija Gyvenimo, kuris yra kiekvienoje mūsų ląstelėje. Pagal juos, mumyse yra beribis Gyvenimas, kuris mus atgaivina. Mes nesame tik protai, siekiantys Dievo. Mes esame visa tai: Kūnas, Protas, Emocijos, Dvasia, Viltys, Svajonės, Atsiminimai, Pojūčiai, Vibracijos, Žinojimas, Baimės, Nusivylimai, Meilė… – visa tai Vienio Pilnatvėje.
Gyvenimo Širdis
Ar tu kada nors jautei, kad yra kažkas po paviršiumi, kas judina tavo gyvenimą – kad gali būti kažkas daugiau gyvenime, nei darbas, santykiai arba laiko leidimas su draugais? Jeigu taip, tikriausiai šis nepagaunamas maišymas yra Gyvenimas tavyje, laukiantis būti gyvenamas. Mes visi atėjome į šią egzistenciją su unikalia dovanų kombinacija ir mūsų tikslas, pagal kai kuriuos, yra leisti jiems augti. Kai šios dovanos yra susiliejusios, užblokuotos arba neatpažintos, kažkas mumyse tampa neišspręsta. Mes galime “visa tai turėti”, tačiau mes galime jausti, kad kažko trūksta mūsų gyvenime. Tai, ko gali trūkti, yra “tu”, gyvenantis gyvenimą, kurį tau skirta gyventi, kelyje, kuris yra maitinamas tavo paties unikalių dovanų. Atvėrimas, vystymas ir dalijimasis savo dovanomis priverčia mus pabusti ryte su jauduliu, gyvam su noru, aistra ir nuostaba, ką ši diena atneš. Mūsų vidinės dovanos yra pagrindas mūsų šio gyvenimo išraiškos, kurią mes atėjome čia pasiūlyti. Be šito pagrindo gyvenimas tampa be esmės ir, blogiausia, beprasmis.
Senovės havajiečių išmintis siūlo įrankius peržengti šį status – quo ir atrasti, kas mes iš tikrųjų esame po visų sąlygotumo, modelių, traumų ir programavimo. Išsinėrimas iš viso to mums leidžia prisiliesti prie esmės Gyvenimo, kuris teka per mus, ir atskleisti savo vidines dovanas. Atradimas ir tyrinėjimas mūsų vidinių dovanų – tai nauda ne tik mums, bet turi gilų poveikį mūsų šeimoms, bendruomenėms ir pasauliui. Šiame esminio pokyčio laike kiekvienas iš mūsų yra kviečiamas atnešti savo Gyvenimo pilnatvę į būtį. Mūsų dovanos iš Dievo/ Visatos/ Viso to, kas Yra, tampa mūsų dovana vienas kitam, planetai ir žmonijai. Tai iš tikrųjų yra gyvenimas, kurį verta gyventi.
Mūsų Šviesos Palikimas
Kiekvienoje senovės kultūroje dvasiniai mokytojai mato visatą ir viską joje, kaip visiškai susijusius tarpusavyje. Modernus dvasingumas tai išvertė taip: “Mes visi esame viena”. Nėra nieko tikresnio pasakyta ir, vis dėlto, yra esminis skirtumas tarp protėvių žinojimo ir mūsų idėjinio Vienio supratimo. Nesvarbu, kaip gerai mes suprantame šią idėją, mes negalime jos iš tikrųjų įkūnyti, kol jos nepatiriame patys – kaip australų aborigenai per sapnus, senovės inkai šamanai per “šviesos energetinį lauką, perliejantį mūsų kūnus”, alternatyvūs gyduoliai ir energetikai – per “vidinį kūno intelektą”.
Nuostabi havajiečių išmintis kūną laiko keliu į Dvasią. Mūsų DNR yra visas mūsų Šviesos Palikimas, daugeliui geriau žinomas, kaip genetika. Kaip organiška, gyva paties Gyvenimo išraiška, šis Palikimas negali būti pažadintas mintimi, bet turi būti prieinamas tiesiogiai per kūną, pereinant visus mūsų proto ir emocinius apribojimus bei programavimą.
Jūs galite pradėti šį procesą, atpažindami modelius, kuriuose jūs nuolat judate. Bet kokie įprasti keliai jūsų gyvenime atspindi jūsų įprastas mintis, emocijas ir jų rezultatus. Kai mes pakeičiame modelius savo fiziniame pasaulyje, visi kiti mūsų egzistencijos lygiai turi pasikeisti. Kodėl? Nes kiekviena senovės išmintis mums sako: Viskas yra susiję su viskuo.”
Mes esame judanti Visata
Plėtimasis ir susitraukimas yra visatos judėjimas, tinklas ir tekėjimas, įkvėpimas ir iškvėpimas. Kai vandenynas galėtų būti gyvas be bangų? Kai upė galėtų tekėti be jos judėjimo virš akmenų ir aplink juos, žemyn slėniais… Viskas yra tekėjimas. Protas nori sustabdyti gyvenimą toje vietoje, kuri yra mums patogi, vietoje, kurioje mes jaučiamės saugūs, ir jį ten užšaldyti. Bet Gyvenimas, jei jis yra gyvenamas, yra nuolat judantis. Jei mes gebame judėti su juo, mes pilnai įsitraukiame ir pilnai esame gyvi. Jei mes liekame “įšaldyti rėmuose” savo komforto zonoje, laikydamiesi brangaus gyvenimo, bangos atrodys vis stipresnės ir stipresnės – tiesiog dėl to, kad mes tapome užsistovėję Visatos judėjime – ir mes stebėsimės, kodėl mes esame “stumiami”, “sužlugdomi”, kodėl mums “skauda” vėl ir vėl. Nėra nieko išorėje, bet tik mūsų pačių pasipriešinimas, kuris sukuria disharmoniją, skausmą ir trūkumą. Kai mes galiausiai paleidžiame “įšaldytą rėmą”, mes patiriame paleidimą į daugiau energijos, daugiau džiaugsmo, daugiau to, kas mes esame – gyva, dinamiška būtybė. Paleidimas savo įsivaizdavimo, koks mes galvojome gyvenimas “turėtų būti”, nepalieka mūsų be nieko arba sumenkintų, bet mums palieka “daugiau”. Tai palieka mus judėjime, kuriame yra nuolatinė ir begalinė galimybė.
Lomi Lomi Nui ir havajiečių išminties mokyme, suvokti apribojimai, pasąmonės baimės, blokai ir modeliai nukrinta ne per doktriną ar proto procesą, bet per priėjimą tiesiogiai prie kūno vidinės išminties. Kai fizinis, proto, emocinis ir energetinis kūno/proto laukai pasikeičia, viskas aplink mus pradeda į tai atsiliepti, ir Gyvenimas tampa besitęsiančiu atsivėrimu į Viso To, Kas Yra, tekėjimą. Nes šis atvėrimas, bet kas, ką mes paliečiame – tiek kūno terapijoje, tiek darbe – tuomet turi galimybę pajudėti pilniau į jų autentišką būtybę, gyvam Visatos judėjime.
Žinojimo Stiprybė
Havajiečių Išminties mokymų bazėje yra šeimos, tarpusavio ryšio principas – žinojimas, kad viskas yra mistinės būtybės dalis. Priešingai, nei žiūrėdami į tai, kaip į paprasčiausią idėją, senovės havajiečiai maitinosi, gyveno ir kvėpavo šį žinojimą į kiekvieną savo ląstelę.
Mes Vakaruose esame užprogramuoti būti visiškai įsitraukusiais su protu ir jo nuolatiniais reikalavimais, teisimu, komentarais ir lūkesčiais – viskas, paremta praeitimi – tuo, ką mes išmokome, kas mums buvo sakoma, kuo norėjome tikėti. Mes nuolat sakome savo kūnui, kur eiti, ir kaip ten patekti. Dažnai vienintelis atvejas, kai mes atkreipiame į jį dėmesį, yra tada, kai mes susergame – ir netgi tada mes esame užsiėmę liepdami jam paskubėti ir greičiau pasveikti! Dauguma mūsų suvokimų apie mitybą, sveikatą ir sportą sukasi apie idėją, kad kūnas yra mašina, kuriai reikia tinkamų degalų, mankštos ir vandens. Senieji žemės gyventojai tikėjo, kad tai yra gyvas, kvėpuojantis intelektas, peržengiantis sąmonę.
Senovės havajiečiai tikėjo, kad dvasia ir materija yra viena ir kad giliai mūsų ląstelėse yra pati giliausia mūsų būtybės tiesa. Havajiečių išminties mokymai įgalina pajudėti per koncepcinės realybės sluoksnius, kad priartėti prie šios tiesos. Kai tai yra patiriama, tai yra įkūnijama – Šviesa gali spindėti per mūsų gyvą patirtį. Tai nutinka be minties ir be pastangų, kai mes apkabiname savo Natūralią Buvimo Būseną – kažką, kas buvo pamiršta. Pirmykščiai žmonės, žmonės, kurie gyvena su žeme, geba prisiminti ir įkūnyti šią būseną. Esame palaiminti, kad šie šventi mokymai pagaliau pajuda pirmyn iš kultūrinių apribojimų, kad paliestų mūsų gyvenimus.
Didžioji šeima
Šeima yra pradžios taškas, mūsų buvimo pasaulyje pradžia. Ryšiai yra sukuriami per kraują, per meilę ir per intenciją. Jei mes tampame labai moksliški ir galvojame apie “šeimą”, kaip apie tuos, su kuriais mes dalijamės genetine medžiaga, mes, žinoma, galvojame apie savo kraujo šeimą: tėvus, senelius, vaikus, pusbrolius ir t.t. Mes paprastai negalvojame apie stirną ar uogą, kaip savo šeimą, tačiau, iš tiesų, mes dalijamės genetine medžiaga su kiekviena gyva būtybe šioje planetoje. Ar gali taip būti, kad mūsų šeima yra begalinė?
Prisirišę prie gamtos ir samoningai susijungę kiekvienoje savo kūno ląstelėje, pirmieji havajiečiai patyrė natūralų pasaulį savo pačių būtybėje. Kiekvienas santykis buvo gyvas ir pilnas Gyvenimo – nebuvo skirtumų tarp žmonių, vandenyno gyventojų ar debesų. Tai buvo ryšys, kurį apibūdino “ohana”, arba “šeima”. Šeimos ryšys išsiplėtė su visu natūraliu pasauliu – iki pat žvaigždžių, kurias havajiečiai laikė savo tikrąja kilmės vieta.
Panašiai yra mūsų viduje: visos mūsų mintys, jausmai, prisiminimai, svajonės ir viltys – giliai kiekvienoje ląstelėje yra laikoma mūsų šeimos dalimi. Kiekvienas žvilgsnis, pojūtis, skonis ar trauma, kuriuos mes kada nors patyrėme – yra mūsų šeimos nariai. Kai mes pradedame įkūnyti pasaulėžiūrą, kad viskas aplink mus ir viskas mumyse, yra mūsų šeima, mes pradedame judėti, liesti, tapatintis ir patirti dalykus nauju būdu – būdu, kuris sujungia vietoj to, kad atskirų, būdu, kuris apkabina, vietoj to, kad atstumtų, būdu, kuris tampa vis labiau ir labiau priimantis, geranoris ir nesavanaudis. Tai yra kelionė, į kurią mes leidžiamės mokydamiesi Protėvių Būdų – kelionės į Didžiąją Šeimą.
Dėmesio Galia
Yra istorija apie piligrimą tiesos ieškojime, kuris keliavo tūkstančius mylių ir galiausiai sunkiai užlipęs į kalno viršūnę pasikonsultuoti su šventu išminčiumi jo: “Mokytojau, jei galėtumėte dabar man duoti vienintelę išmintį, kuri tarnautų man visuose mano gyvenimo judėjimuose, nesvarbu, kokia situacija, kas tai būtų?” Šventas išminčius atsakė: “Kreipk dėmesį”.
Mes galime nukreipti savo dėmesį į begalę dalykų kiekvieną akimirką, bet būti dėmesingu – paprasčiausiai “kreipti dėmesį” – tai yra klausymosi būsena. Paradoksalu, kai mes išmokstame susijungti ir klausytis vis gilesniuose sluoksniuose, mūsų žinojimas tampa vis platesnis ir platesnis.
Senovės havajiečių mokyme kiekvienos dabartinės akimirkos žinojimas yra vystomas visuose jos dimensijose: judėjime, kvėpavime, pojūtyje, mintyje, impulsuose, vėjo, saulės, garsų, kvapų prigimtyje ir t.t. Kiekviena akimirka yra pilna informacijos, įžvalgų, galios ir galimybių. Tai būdami dėmesingi, klausydamiesi su atvirumu, kuris sugriauna bet kokias iš anksto suvoktas idėjas, mes esame pilnai dabartyje kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Kai mes suvokiame, kad kiekviena akimirka yra visiškai nauja, staiga gyvenimas tampa neįtikėtinai jaudinančiu. Net jeigu mes kartojame tas pačias veiklas ir susitikimus diena iš dienos ir metai iš metų, jei mes iš tikrųjų kreipiame dėmesį, mes matome, kad iš tikrųjų, viskas yra visiškai kitaip. Dabar mes turime galimybę atsiliepti į kiekvieną akimirką, kokia ji yra štai čia dabar, ir tokiu būdu nutraukti senus modelius, paradigmas, įsitikinimų sistemas, reakcijas ir veiksmus, kurie valdė mūsų gyvenimą “pagal nutylėjimą”. Štai tuomet mūsų Gyvenimas pradeda sužydėti.
Manifestacija iš Vidaus į Išorę
“Manifestacija” yra modernus žodis, kuris įkvėpė mūsų kultūrą kurti savo gyvenimą grynai tokiu būdu, kokiu mes norime. Daugeliui tai reiškia turėti pakankamai pinigų, atostogų, meilės, džiaugsmo ir sėkmės. Dauguma senovės kultūrų buvo giliai susijungę su procesu, kurį mes vadiname “manifestacija”, bet daug gilesniu būdu. Jei yra “tarpų” mūsų gebėjime manifestuoti, tikriausiai mes galime pažvelgti į protėvius, kad užpildytume šias trūkstamas dalis.
Senovės havajiečiai gebėjo susisiekti su vidiniu intelektu, kuris yra visų dalykų Šaltinis, ir iš šitos vietos, iš tikrųjų tapti kūrėju. Priešingai idėjai apie realybės perdirbimą protu, jie pradėjo su kūnu. Pagal jų mokymus, “kūnas gauna pirmiausia, protas pasiveja vėliau”. Kitais žodžiais tariant, kai mes susijungiame su šiuo Šaltiniu per fizinę patirtį, jis tampa įkūnytu. Šis ryšys tampa mūsų amžiams, o gebėjimas pajudinti gyvenimą savo svajonių kryptimi vis labiau realizuojasi. Senovinio Lomi Lomi Nui menas yra įrankis šiai transformacijai. Tiesiogiai verčiamas, kaip “Didis Masažas”, Lomi Lomi Nui yra daugiau, nei masažo praktika. Jo mokymasis apima platų spektrą senovinių fizinių technikų, skirtų pakelti tai, ką kahunas vadino “tavo vidiniu greičiu”, greitai ir efektyviai pašalinant pasipriešinimą, kuris trukdė tavo judėjimui pirmyn savo gyvenime, bei sujungia su išplėstu intelektu kiekvienoje ląstelėje. Havajiečiams Malonės suradimas kūno viduje buvo jų raktas į kūrimą gyvenimo, maitinamo Dvasios.
Komentarai