Tapkime Facebook draugėmis!
Pažadame konkursus, naudingus grožio ir mados patarimus, stiliaus idėjas ;)
Titulinis Grožis

Augalų veikliosios medžiagos

2012-03-02

Cheminiai junginiai, esantys augaluose ir pasižymintys gydomosio­mis savybėmis, vadinami veikliosiomis medžiagomis. Augale gali būti keletas arba daug veikliųjų medžiagų. Jos susikaupia arba visame auga­le, arba tik kai kuriose jo dalyse: šaknyse, lapuose, žievėje, žieduose, vaisiuose, sėklose. Jų kiekis ir kokybė priklauso nuo augalo rūšies, augimvietės, rinkimo laiko, džiovinimo būdų ir laikymo sąlygų.

Augalų veikliosios medžiagos

Alkalaidai - sudėtingi baziniai organiniai junginiai, sudaryti iš ang­lies, azoto, vandenilio ir deguonies. Tai junginiai su heterocikliniais žie­dais (pirolidino, piridino, chinolino, izochinolino, indolio, imidazolo, chinoksalino, pirino ir kt.). Alkaloidai yra bespalvės, kietos, kristalinės arba amorfinės medžiagos, kartais skysčiai, daugiausia nuodingi, gerai tirpstantys spirite, eteryje ir chloroforme, o blogai vandenyje Su rūgšti­mis jie sudaro druskas, kurios gerai tirpsta vandenyje.

Augaluose alkaloidai yra druskų pavidalo. Tas pats alkaloidas gali būti įvairiuose augaluose, taip pat ir viename augale gali būti daug skirtingų alkaloidų, pasižyminčių nevienodu veikimu. Jų yra įvairių šeimų augaluose, ypač daug vėdryninių, aguoninių, ankštinių ir bulvinių šeimose.
Šiuo metu žinoma apie 800 alkaloidų. Svarbiausi jų yra morfinas, kofeinas, kodeinas, atropinas, platifilinas, strichninas, rezerpinas, niko­tinas, efedrinas, salsolinas, chininas ir kt.
 
Glikozidai - tai sudėtingos organinės, nelakios, karčios, dažniausiai kristalinės, gerai tirpstančios vandenyje ir spirite medžiagos. Jos suda­rytos iš cukrinės dalies — glikono ir necukrinės dalies — aglikono. Vei­kiant fermentams, rūgštims arba šarmams, glikozidai skyla į cukrų ir atitinkamą aglikoną. Jų farmakologinis aktyvumas priklauso nuo aglikonų, kurie pagal cheminę sudėtį yra labai skirtingi: fenoliai, rūgštys, alkoholiai, antrachinono dariniai, dažinės medžiagos, seskviterpenai ir kt. Glikozidai pagal farmakologinį aktyvumą klasifikuojami į širdį veikiančius, vidurius laisvinančius, karčiuosius, atsikosėjimą lengvinan­čius ir kt., o pagal cheminę aglikonų sudėtį — į fenolglikozidus, tioglikozidus, antraglikozidus, ciklopentanofenantreno glikozidus ir kt. Gliko­zidai kaupiasi daugelyje augalų. Jie paprastai būna įvairiose augalo da­lyse ištirpę ląstelių sultyse. Skirtingose augalų šeimose yra ir kitokios cheminės prigimties glikozidai, pavyzdžiui: bervidiniuose — širdį vei­kiantieji, erškėtiniuose — cianogeniniai, kryžmažiedžiuose — širdį vei­kiantieji ir tioglikozidai, šaltekšniniuose — antraglikozidai ir t. t. Vieni glikozidai yra nuodingi, o kiti — nenuodingi.
 
Medicinoje ypač svarbią reikšmę turi širdį veikiantieji glikozidai (cimarinas, adonitoksinas, konvalatoksinas, konvalamarinas, digitoksinas, eriziminas ir t. t.).
Saponinai — glikozidinio pobūdžio beazotinės medžiagos, sudarytos iš cukrinės dalies — glikono ir necukrinės dalies—sapogenino. Saponi­nai yra nuodingi ir nenuodingi. Nuodingi dirgina gleivinę, sukelia vė­mimą, įšvirkšti į veną, tirpdo eritrocitus. Medicinoje vartojami atsikosė­jimui lengvinti ir šlapimo išsiskyrimui skatinti.
Saponinai, plakami su vandeniu, putoja panašiai kaip muilas, todėl tinka audiniams skalbti. Be to, jie plačiai naudojami maisto pramonėje putojančių gėrimų ir chalvos gamyboje.
Saponinų yra įvairiuose augalų organuose ir gana dideliais kiekiais. Ypač daug jų gvazdikinių, raktaždlinių, bervidinių, erškėtinių šeimų au­galuose.
 
Eteriniai aliejai yra lakios organinės, labai įvairios cheminės pri­gimties medžiagos. Eterinius aliejus iš esmės sudaro terpenai, alkoholiai, aldehidai, ketonai, fenolis, rūgštys, laktonai, esteriai. Dauguma eterinių aliejų yra bespalviai arba gelsvi skysčiai, bet yra ir spalvotų, pavyz­džiui, ramunės, pelynų, kraujažolių ir kt. Visi eteriniai aliejai yra spe­cifinio kvapo ir aštriai deginančio skonio. Jie gerai tirpsta eteryje, chloroforme, spirite ir riebaluose, o blogai — vandenyje. Eteriniai aliejai susidaro epiderminės kilmės organuose — egzogeniniuose ir vidiniuose — endogeniniuose. Pirmiesiems priklauso įvairios liaukutės, žvyneliai, paprasti ir sudėtingi plaukeliai, antriesiems — eks- kretinės ląstelės, schizogeninės, lizigeninės ir schizoližigeninės talpyk­los. Vainiklapiuose kartais jie susikaupia tiesiog parenchimoje. Neretai eteriniai aliejai augaluose būna kartu su dervomis ir gleivėmis. Eterinių aliejų kiekis augaluose svyruoja nuo 0,001% iki 26%. Jų yra lapuose, stie­buose, žieduose, vaisiuose, pumpuruose, šaknyse bei kituose organuose. Eterinių aliejų daugiausia yra lūpažiedžių, skėtinių ir graižažiedžių šei­mų augaluose. Visame pasaulyje yra apie 2500 augalų, kurie kaupia ęterinj aliejų.
Medicinoje eteriniai aliejai vartojami įtrynimams, kvėpavimo ta­kams gydyti, taip pat vaistų skoniui ir kvapui pagerinti. Be to, jie pla­čiai vartojami kosmetikoje, taip pat konditerijoje, likerių ir vaisvande­nių pramonėje.
Rauginės medžiagos — beazotinės, fenolio darinių organinės medžia­gos. Tai amorfinės, stipriai sutraukiančios, tirpstančios vandenyje, spirite, su baltymais, alkaloidais ir sunkiųjų metalų druskomis nuosėdas sudarančios medžiagos. Ore, veikiamos fermentų, jos greitai oksiduojasi ir virsta tamsiai rudomis arba raudonai rudomis medžiagomis — flobafenais, nuo kurių daugumos augalų nuovirai paruduoja. Rauginės me­džiagos kaupiasi įvairių augalų organuose, kuriuose jos būna ištirpusios ląstelių sultyse arba sudaro junginius su kitomis medžiagomis. Augalų audiniams sunykus, jos lieka ląstelių sienelėse.
 
Rauginės medžiagos skirstomos į hidrolizuojamas ir kondensuoja­mas. Jų yra ąžuolo žievėje ir medienoje, miškinės sidabražolės, pievinio rūgčio, vaistinės sravanosės šaknyse, ievos, mėlynės uogose ir kituose augaluose. Medicinoje rauginės medžiagos veikia sutraukiančiai, jos vartojamos nuo burnos ar žarnyno gleivinės uždegimo, viduriuojant, nuo odos ligų, apsinuodijus ir kt.
 
Flavonoidai — fenolio junginių augaliniai pigmentai, kurių formu­lės pagrindą sudaro flavono Ci5 struktūra. Flavonoidai yra svarbiausi, išskyrus chlorofilą, augalų pigmentai. Pagrindiniai iš jų yra skaisčiai raudoni, avietiniai ir purpuriniai antocianai, pavyzdžiui, cianidinas-3-ru- tinozidas. Flavonoidams priskiriami dramblio kaulo arba blankiai gelto­nos spalvos flavonai, kaip rutinas. Jie, kaip ir antocianai, labai paplitę augaluose. Siek tiek mažiau paplitę augaluose geltoni flavonoidai chal- kanai bei auronai ir bespalviai — flavanonai bei izoflavanonai.
Flavonoidai kaupiasi beveik visų aukštesniųjų augalų lapuose, žie­duose, vaisiuose, šaknyse ir kitose dalyse. Sporiniuose augaluose ir gy­vūnuose jų nėra. Kai kurių dieninių ir naktinių drugių sparnuose yra flavonoidų. Cia jie patenka iš augalų su maistu. Antocianai kaupiasi beveik visuose aukštesniuosiuose augaluose, išskyrus centrasėklių (Centrospermales) eilės augalus. Pastaruosiuose kaupiasi dažinės medžiagos — betacianinai, kurie spalva panašūs į antocianus, bet yra kitokios struk­tūros. Iš betacianinų geriausiai ištirtas betainas, kuris kaupiasi burokė­liuose ir daugumos kaktusų žieduose.
Flavonoidai suteikia augalui spalvą, aromatą ir skonį. Jie gali būti kartūs (naringinas), saldūs (chalkonų ir dihidrochalkonų neohesperidozidai) ir beskoniai (flavanonų 7-rutinozidai ir chalkonų rutinozidai). Kai kurie jų yra nuodingi, pavyzdžiui, citrusinių augalų vaisių žievės flavonoidas tangeretinas. Dobiluose ir kituose ankštiniuose pašariniuose augaluose yra izoflavonas henisteinas, kuris sumažina avių vislumą, ta­čiau padidina karvių pieningumą. Kai kurie flavonoidai (rutinas ir hes- peridinas) yra vitamino P šaltinis. Manoma, kad kai kurie flavonoidai sumažina radioaktyvų poveikį organizmui, reguliuoja kraujagyslių elas­tingumą.
 
Gleivės - beazotinės, angliavandenių prigimties, artimos pektinams ir celiuliozei, vandenyje brinkstančios medžiagos. Joms išbrinkus, van­denyje susidaro gleivingas koloidinis tirpalas. Veikiant rūgštims, gleivės skyla į galaktozę, arabinozę, D-gliukurono rūgštį ir kitas monozes.
Gleivės suminkština ir padengia burnos, kvėpavimo takų, skrandžio bei žarnyno gleivines ir tuo apsaugo jas nuo dirginanęių bei nuodingųjų medžiagų. Be to, jos sulėtina vaistų rezorbciją ir prailgina jų veikimo laiką.
Gleivės kaupiasi piliarožės šaknyse, linų sėmenyse, gysločių sėk­lose, taukės šaknyse, gegužraibės šakniastiebiuose, liepos žieduose, tūbės žieduose ir kitų augalų organuose.
 
Karčiosios medžiagos. Tai beazotinės labai karčios augalinės me­džiagos. Jų yra dvi grupės — grynos karčiosios medžiagos ir aromatinės. Karčiosios medžiagos žadina apetitą, skatina skrandžio sulčių išsiskyri­mą, gerina virškinimą. Daugiausia jų yra gencijoninių ir graižažiedžių šeimų augaluose.
Organinės rūgštys — obuolių, citrinos, vyno, gintaro, oksalo, benzoinė, salicilo ir kitos — kaupiasi vaisiuose, lapuose ir kituose augalų organuose.
Obuolių rūgšties yra beveik visuose vaisiuose — obuoliuose, šer­mukšniuose, raugerškyje ir kt.; citrinos rūgšties — citrinose, apelsinuo­se, spalgenose ir kitose uogose; vyno — vynuogėse, raudonuo­siuose serbentuose, agrastuose, žemuogėse, slyvose ir abrikosuose; oksalo — rūgštynėse ir rabarbaruose; gintaro — vynuogėse, serbentuose, obuoliuose; benzoinės — bruknėse, spalgenose; salicilo — avietėse, gerv­uogėse ir vyšniose.
Organinės rūgštys suteikia vaisiams ir uogoms rūgštų skonį, skatina kasos sekreciją, stimuliuoja žarnyno sekreciją, sustiprina žarnų peristal­tiką, gerina virškinimą.
 
Mineralinės medžiagos kaupiasi augaluose ir įvairiuose gyvūnų or­ganuose. Jos skirstomos į tris kategorijas: makroelementai (deguonis, vandenilis, kalcis, kalis, azotas, fosforas, siera, magnis, natris, chloras ir geležis), kurių koncentracija organuose viršija 0,001%; mikroelementai (manganas, cinkas, varis, boras, molibdenas, kobaltas ir kt. , kurių yra nuo 0,001% iki 0,000001%; ultramikroelementai (gyvsidabris, auksas, uranas, radis ir kt.), kurių yra mažiau kaip 0,000001%.
Kalcio, fosforo, magnio yra kauluose; jodo, cinko, ličio ir vana­džio— kai kurių endokrininių liaukų sekretuose; natrio, chloro — virškinimo liaukose ir kraujyje; geležies, vario, kobalto — kraujyje. Ypač daug elementų įeina į fermentų, hormonų bei vitaminų sudėtį. Minera­linės medžiagos labai svarbios žmogui. Jos dalyvauja medžiagų apykai­tos procesuose ir fermentinėse organizmo reakcijose, reguliuoja nervų jaudrumą. Kobaltas skatina antikūnių gaminimąsi organizme ir t. t
 
Fitoncidai — labai skirtingos cheminės sudėties toksinės organinės medžiagos (alkaloidai, eteriniai aliejai, glikozidai, aldehidai, rauginės medžiagos ir kt.), susidarančios augaluose medžiagų apykaitos procese. Jos užmuša mikrobus, pelėsinius grybus ir infuzorijas. Todėl daugelio augalų gydomosios savybės priklauso ir nuo fitoncidų. Jų yra svogūnuo­se, česnakuose, raudonuosiuose pipiruose, krienuose, kopūstuose, ber­žuose, ąžuoluose, ievose, spygliuočiuose ir daugelyje kitų augalų. Kai kurių augalų fitoncidai yra aktyvūs ilgą laiką, jie atsparūs aukš- topis ir žemoms temperatūroms. Pastaruoju metu šios medžiagos varto­jamos plaučių, skrandžio ir žarnyno bei odos ligoms gydyti. Manoma, kad fitoncidai stimuliuoja nusilpusį organizmą ir teikia jam budrumo.
 
Vitaminai — labai sudėtingos organinės medžiagos, kurios, kad ir mažais kiekiais yra būtinos žmogaus organizmo normaliai veiklai. Jie reguliuoja gyvybinius procesus organizme, dalyvauja fermentinėse me­džiagų apykaitos reakcijose. Trūkstant vitaminų, lėtėja augimas, mažėja svoris, apetitas ir darbingumas, atsiranda silpnumas ir skausmai sąna­riuose, kartais sutrinka virškinimas.
Vitaminų ypač daug reikia, sergant infekcinėmis ligomis, susižeidus, nėštumo metu ir t. t. Jų nedideli kiekiai yra įvairiuose augaluose. Kai kurie augalai yra labai vitaminingi. Natūralūs vitaminai yra žymiai efektyvesni, negu sintetiniai. Dabar žinoma daugiau kaip 30 vitaminų, kurių cheminė sudėtis gerai ištirta, ir apie 20 vitamininių medžiagų, ku­rios dar mažai ištirtos.
Vitaminas A (retinolis) reguliuoja augimą, regėjimą. Trūkstant jo, jaučiamas bendras organizmo išsekimas, sutrinka regėjimas, sumažėja organizmo atsparumas infekcinėms ligoms. Dienos norma —1,5 mg. Augaluose yra karotino, iš kurio žmogaus organizme pasigamina vita­minas A. Karotino yra daug daržovėse, ypač morkose ir pomidoruose, erškėčių vaisiuose, dilgėlėse ir kt.
Vitaminas B1 (tiaminas). Šis vitaminas reguliuoja nervinę žmogaus veiklą. Trūkstant jo, susergama beri-beri liga, kuri pasireiškia trauku­liais ir paralyžiumi. Dienos norma — 2—2,5 mg. Sio vitamino yra ankš­tinių ir varpinių augalų sėklose, ypač gemaluose, taip pat pomidoruose, morkose, kopūstuose.
Vitaminas B2 (riboflavinas). Trūkstant šio vitamino, lėtėja augimas, krinta svoris, jaučiamas silpnumas, pablogėja regėjimas, slenka plaukai ir t. t. Dienos norma — 2—2,5 mg. Daug šio vitamino yra mielėse, erškė­čių vaisiuose, kopūstuose, serbentų uogose, morkose, raugintuose ko­pūstuose ir kt.
Vitaminas B6 (piridoksinas) reguliuoja baltymų, riebalų, vario ir ge­ležies apykaitą organizme. Trūkstant jo, susergama mažakraujyste, ner­vų ligomis ir kt. Dienos norma — 2 mg. Vitamino Be yra žirnių, pupų, kukurūzų dygstančiose sėklose.
Vitaminas B15 (pangamo rūgštis) reguliuoja širdies veiklą. Jis var­tojamas, sergant širdies ligomis, kraujo išsiliejimais ir kt. Sio vitamino yra daugelio augalų sėklose.
Vitaminas B5 arba PP (nikotino rūgštis), svarbus medžiagų apykaitai ir reguliuoja gleivinių bei odos veiklą. Trūkstant jo, susergama pelagra (oda pasidaro sausa, pleiskanota, ypač nuo saulės). Šio vitamino yra mielėse, kviečiuose, grikiuose, grybuose, kepenyse, inkstuose, bulvėse ir kt.
Vitaminas B12 (ciankobalaminas) vartojamas, sergant nervų ligomis, piktybine mažakraujyste, kepenų ligomis. Jo yra melsvadumbliuose, bakterijose, aktinomicetuose (grybai).
Vitaminas C (askorbininė rūgštis) reguliuoja medžiagų apykaitą audiniuose. Trūkstant šio vitamino, susergama skorbutu. Dienos nor­ma— 50—70 mg. Jis vartojamas, sergant plaučių ligomis, skorbutu, ate­roskleroze, žarnyno bei infekcinėmis ligomis. Vitamino C daug yra erš­kėčių vaisiuose, juodųjų serbentų uogose, slyvose, žemuogėse, kopūs­tuose, svogūnuose, obuoliuose ir kt.
Vitaminas D (kalciferolis) reguliuoja mineralinių medžiagų apykaitą kauluose. Trūkstant jo, susergama rachitu. Dienos norma — 0,025 mg. Jo yra žuvų taukuose, augaliniame aliejuje, kiaušinio trynyje, gyvulių kepenyse, piene.
Vitaminas E (tokoferolis) reguliuoja lytinę žmogaus veiklą. Dau­giausia jo yra augalų aliejuje, kopūstuose, grūdinių augalų gemaluose, kiaušinių tryniuose bei kepenyse.
Vitaminas K (filochinonas) reguliuoja kraujo krešėjimą, stabdo kraujavimą, greitina žaizdų ir opų gijimą. Jo yra kukurūzų purkose, salotose, kopūstuose, pomidoruose, šermukšnio vaisiuose. Vartojamas nuo kraujavimo, skrandžio opų ir spindulinės ligos.
Vitaminas P (flavonoidinės medžiagos) reguliuoja kraujagyslių elas­tingumą ir pralaidumą. Jo yra žaliuose arbatmedžio lapuose, erškėčio vaisiuose, šermukšnių uogose, vynuogėse, juoduosiuose serbentuose, apelsinuose. Trūkstant šio vitamino, išsilieja kraujas audiniuose, virški­nimo trakte.
Dalintis:

Komentarai (0)

  • Jūsų vardas*
  • Jūsų komentaras*

 

 

Sprendimas: UAB Interprekyba
© 2013 Grozioklubas.lt.